o ar nors kartą gailėjaisi savo žingsnio… na kažkurio nekaltai ir naiviai padaryto sprendimo ir veiksmo? ar norėjai pasukti laiką ir viską padaryti kitaip??? šioje sakinio vietoje mano veidą iškreipia pašaipus šypsnys… O KAM?? kodėl turėčiau gailėtis? kiekviena mano idėja ar poelgis yra tos akimirkos žavesys. niekada nesutikčiau kažko pakeisti, nes viskas kas buvo, buvo nuostabu. ir patylėkit apie pamokas, kitų klaidas ir visa šita beprasmį šlamštą. Aš noriu klysti, noriu nuolat ieškoti sprendimo ir jį, žinoma, rasti, nes visada toks yra.
Nesaugus sexas, netinkamas vaikinas, smulkus chuliganizmas ar tatuiruote ant nugaros… niekada nesigailėsiu šių ir dar milijono kvailysčių kurias padariau ir dar padarysiu. Galbūt esu per daug sudėtinga , o gal kaip tik labai paprasta, tačiau žinau tai, jog viso šito kelio pabaigoje aš galėsiu savo vaikams papasakoti, kokį fantastišką gyvenimą gyvenau ir versiu juos nugyventi savąjį dar fantastiškiau. Kvailystė? galbūt….
o Jūs pabandykit mane sulaikyti… jokia jėga šiame pasaulyje nesustabdys mano noro judėti…
Taip, pripažįstu, jog šią akimirką sustingau, stoviu viduryje kažkokios pelkės ir neturiu net žalio supratimo į kurią pusę ir kokiu būdu man keliauti.. bet net ir šioje iš pažiūros beviltiškoje situacijoje yra dalis džiugesio, nes aš giliai įkvėpsiu ir stačia galva nersiu į tą pelkę… ir net tas neegzistuojantis dievas nežino kur aš išbrisiu ir nusipurčiusi purvą keliausiu toliau.
va čia ir yra didžiausias skirtumas tarp depresijos ir egzistencinės krizės…
kartais vienas perskaitytas sakinys patempia stygą minčių ir kartu nuskandina į filosofijos jūrą, kuri visada šalia… kartais užtenka susimti i rankas ir vėl atsukti veidą žvarbiam realybės vėjuj… kartais …
