JuoDa (kas ji? kodel ji? ka ji?) (PAPILDYMAS):D

Na laiko nuo šito posto pirmtako praėjo jau nemažai, tai buvo nutarta parašyti naują, kadangi senasis nebeatitinka realybės…. tad … JuoDos vardas liko nepakitęs ( nors yra keletas pamastymų jį pasikeisti, bet dėl sudėtingų biurokratinių priežasčių ši mintis kolkas lieka tik idėjos lygmenyje) gyvenamosios JuoDos vietos šį kart neįvardinsiu, nes ji pasirodo lb nepastovi ir nuolat kintanti yra( maximum pusę metų gyvenama vienoje vietoje) šis bruožas matyt rodo tai, kad nerami siela ta JuoDa. Universitetas irgi nebe ISM ( ir ačiū Dievui už prašviesėjimą)   Elvyros nebėra…  MoMo – atostogauja kaime( užsitesė jos atostogos, bet ji ten labai labai laiminga) vaat… kas čia dar?  na JuoDa kaip JuoDa… spalva nekintanti, tik aplinkybės ir aplinka kinta, kas nėr blogai.  Tad tiek trumpai:D papildymų neabejotinai bus

Jūsu, mielieji , dainos…. ar atspėsite ? viena daina- vienas žmogus.

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

Ačiū , kad buvot…esat … ir būsit….

Šokio žingsniu paskui tolstantį įkvėpimo mūziną :D arba ko griebiasi nupiepęs menininkas pajutęs grėsmę prarasti gyvenimo esmę….

Metų metus po nutrauktų šokių repeticijų kirbėjo noras vėl šokti… buvo pabandymų grįžti, bet jie buvo trumpi ir netikslingi.

Ir štai… vėl kojomis liečiu šokių aikštelę…. jergutėli… smagiausia dalis turbūt ta, kad ir šokį pasirinkau visai kitokį, nei iki tol… džiugus ir verčiantis šypsotis . Po valandą trunkančios pamokos neįmanoma nusiplėšti nuo veido plačios šypsenos. lipte prilimpa

vienareikšmiškai… sakau taip šokiams

Sima grįžta į savo optimistinę sąmoningą būseną.  O žinot kas dar labai smagu ?   Ji ir vėl noriai ima pieštuką ir maliavoja žmogų portretėlius, peizažus ar tiesiog fantazuoja ant popieriaus….užmiršti įgudžiai pamažu grįžta.

laukite tęsinio…..:D

P.s. Vėl pavijau savo mūziną ( lb gažių akių, šilkinių plaukų ir … o jergau..:D…. )

P.s.s. Db nebepabėgs gal dar antrą susimedžiosiu

Nauji metai… nauji ratai… ir tas pats mėšlas ant jų… :D

hey,  su Naujais  brangieji   išsiblaivėte jau po šio buitinio alkoholizmo maratono?

manyciau…. o ar nors vienas matėte kokia pilnatis buvo naujametinę naktį? matyt, kad nedaugelis …. tai tipo jau nauji metai ane? keista neatrodo. savijauta lygiai tokia pat kaip prieš tai . o ir visa kita padėtis ( politikoje, ekonomikoje, asmeniniame gyvenime ir kitur ) nepakito . Taigi persėdę i naujus ratus esame tame pačiame mėšle ir atrodo , kad jame kapstysimės dar gana ilgai. prognozės nedžiuginančios, bet juk gali būti ir dar blogiau

tad mieli tautiečiai džiaukimės ir šypsokimės , kol dar yra tam progų   pasibaigus toms nelemtoms apsiryjimo ir apsimestinio gerumo šventėms pagaliau galima vėl kibti į darbus ir kaip ten sakoma.. pradėti nuo savęs … planuojant geresnę ateitį.   matyt nesu vienintelė kuri naujametinę naktį prižadėjau sau visokių pasikeitimų, geresnių ir protingesnių poelgių ir kitokių nesamonių

man smagu už jus:D o ar nors vienais metais išpildėte savo pažadus sau? DD cha, taip ir maniau   busiu toks… busiu anoks …ir kiti bla bla bla ir vėl nieko doro iš to neišėjo ar ne?  Smaguma Važiuojam toliau ir pasistengiam neužklimti tame š… Sėkmės !

Namo… ir iš namų… arba nelemto sentimentalumo bieso varymo apeigos.

Šventėms visi ( ar bent didesnė mūsų dalis) čiuožia namo pas tėvus ir kitus giminiečius- aš nesu išimtis. Be šventinės nuotaikos ir su sunkiu lagaminu iškeliauju namo sausakimšai prigrūstu autobusu…

Prasnūduriuoju didesnę laiko dalį. Mielos tečio akys ir jo rūpestis. . kelias per taip gerai pažįstamus laukus ir giraites. Namai… ir štai tas subtilus namų.. MANO namų kvapas… mama su prijuoste ir tyli muzika… Idiliška? na truputėli. Ir vėl kaip vaikystėje puošiam su broliu eglute… ir vėl kaip vaikystėje dvylika patiekalų ir nekantrūs lėkščių perskaičiavimas( ar tikrai gi jų dvylika?)  va, matyt, todėl dievinu tai, kad mano namai ten, miškų apsuptyje, atokiau nuo žmonių ir triukšmo.

Ir toje dieviškoje tyloje prabėgus kelioms dienoms , ir atgimus mano vidinei ramybei… ateina laikas grįžti į chaoso kupiną miestą….galiu prisiekti, kad nekenčiu to jausmo, kupino pasimetimo ir netikrumo, kai tenka apsirengti ir šį kart jau pustuščiu autobusu grįžti į Vilnių. Likusią dienos dalį tiesiog prasikankinu. Kaip ten bebūtų niekada netapsiu miesto žmogumi… aš laukų ir miško vaikas… lietuviškos džiunglės – mano stichija…..

Šventės… Sakot?

Visuotinės pasaulinės krizės akivaizdoje šventinė nuotaika? Beabejo, ji būtų, net ir tokiomis sąlygomis, tačiau nėra. Argi ne keista? O nėra jos ne todėl kad tariama krizė ar šiaip nesąmonių muziejus politikoje. Jos nėra , nes nebemokame švesti, nebemokame tikėti stebuklais ir visiskai pamiršome , kad šeimos šventės gali būti ramios ir nenupliekstos spalvotų kičinių komercijos žibintų…. ar nors vienas gali pakelti ranką ir prisiekti , kad nepasidavė dovanų pirkimo, pakavimo ir namų , bei darbo stalo apkarstymo klaikiais ” Kalėdų diedais “, elniais raudonomis nosimis, vajuj. Visi daugiau ar mažiau sergame šia manija. O ką jau bekalbėti apie nuo lapkričio pirmos savaitės prasidėjusį  pamišimą miestuose…. Visos vitrinos staigiai numetę į šoną ką tik praėjusių gedulo švenčių skraistę čiumpa dabintis spalvotomis girliandomis, kalėdiniais palinkėjimais ir nuolaidų gausa. Na  argi tai ne pamišimas??? likus daugiau nei mėnesiui kišti žmonėms į akis Kalėdų iliuziją???  Ir galiausiai atėjus tikroms šventėms širdyje negimsta nė menkiausia džiaugsmo ir šventinės nuotaikos dalelė.  O ar pamenat vaikystę? kai kalėdų eglutė į namus atkeliaudavo Kūčių dieną, kai su nekantrumu lauktas medelis būdavo puošiamas , o namai kvepėdavo mamos ruošiamais patiekalais….  viskas buvo kitaip… Atrodytų, taip galėtų sakyti jau geroką amžių nugyvenęs žmogus, bet dėja… net aš , dar tik dvidešimtį metų nugyvenęs individas, jaučiu skirtumą. Labai gaila….

P.S. Šiais metais norėčiau šitokios dovanos. Iš anksto ačiū Kalėdų seneli.

Keletas akimirkų juodų… arba gaila , kad mano mūza užmigo.

Konfliktas, šokas ir pokytis…arba kas sugniuždė sfinksą keliantį sparnus ir jis vėl priverstas kapstytis iš kalno pelenų…

GRIŪNA…GRIŪNA! Nevilties iškreiptu veidu, ašaromis pasruvusiomis akimis ir ilgus pagiežos kupinus tirirambus destruktyvizmo dvasiai  rėkte rėkiančia širdimi vėl suklumpu po dar vieno likimo spyrio į pilvą. Šį kartą jis nepasibodėjo kirsti ten kur man labiausiai skauda… ačiū… ir šitoje besąlygiškai beviltiškoje padėtyje tegaliu ieškoti atramos kojoms nuolat žemyn tempiančioje ” Griūties”  jūroje….  Pamojuoju tau, nelemtas likime, pirštu palei nosį ir pro sukastus dantis iškošiu, jog tau reiks labiau pasistengti jei norėsi mane sužlugdyti… daug labiau… Gal ir sužalojai mane, gal ir sugriovei tai ką užtrukau kurdama( gal tai didžiąja dalimi mano klaidos, bet pripažink, kad tu jas panaudojai prieš mane) O žinai, ką aš dabar padarysiu?  net nenumanai aš tau padėkosiu Padėkosiu iš visos savo kvailai jaunatviškai nepastovios širdies. AČIŪ. o ar žinai už ką?   Už tai, kad neleidi man išpuikti… už tai , kad  leidi man tobulėti… už tai, jog kuri mane stiprią, atsparią ir savarankišką… už pamokas…. už ugdantį skausmą… už konfliktus ir pyktį… už mamos žodžius… už  žmones ( tuos kurie manes nekenčia, tuos kurie nori manimi tikėti ir už tuos, kurie tampa ” proto balsu’… O labiausiai tau ačiū už NETIKĖTUMĄ. Neregetai galingą ir stipriai trigdantį ginklą.  Pakylu naujai kovai… naujiems iššūkiams… ir tai nėra eksperimentas…

Šiandien nesinori pasinerti į filosofines sapaliones…tad

Tiesiog paklausykime muzikos:      

Kas keisčiausia niekada Ji man nepatiko… bet šiandien Jos kimus ir ramus balsas buvo būtent tai ko trūko mano kvailai galvai… Ačiū Janis…

Laiškas… šį kartą sau… su intensija į viltį

atrodytų viskas vyksta taip , kaip turėtų vykti… bet…  nesi laiminga?  nuovargis?  matyt vėl tas esminis egzistencijos ir norėjimo būti reikalas graužia tave… bet žinai ką?  esi kvaila per visa pilvą jei manai , kad kažkam rūpi kas tau negerai! Esi kvaiša , jei tiki , kad viskas tiesiog bus taip, kaip norėtum, kad būtų. ATSIPEIKĖK tu pagaliau! sėdi dabar per dienas darbe ir ari taip , tarsi dabartinis tavo darbas turėtų kokios  nors prasmės. Pripažink, kad neturi . kas svarbiausia , visiškai jokios.  Nepyk, bet kuo toliau , tuo labiau beviltiška daraisi.  Buvai keista, dabar ne tas žodis kokia nebesuprantama daraisi.  O dar stebiesi kodėl normalūs žmonės taves bijo ir vengia…. ple ple ple….pasipūtusi kalė darboholikė  esi.  Gydykis , kol tai dar  pagydoma.  puolu dabar tave , nes  nieks kitas nepasakys tau, kokia nevykėle tampi. Savotiškai gaila man tavęs…. savotiškai nekenčiu tavęs…. o kas keisčiausia…. bandau sugalvoti , kaip tau padėti… Pirmadienį… pažadėk man!  PAŽADĖK ! nes jei pokyčio nepadarysi dabar, jo nepadarysi niekada. Atsistok prieš veidrodį ir įdėmiai pasižiūrėk į save. na į ką gi tu panaši???? storą karvę juk matai veidrodyje kvailai spoksančią į tave. Geriau dabar supyk taip ,kaip moki tik tu supykti ir sugriauk visą šitą. gana, juoda mano saule, gana…