Visuotinės pasaulinės krizės akivaizdoje šventinė nuotaika? Beabejo, ji būtų, net ir tokiomis sąlygomis, tačiau nėra. Argi ne keista? O nėra jos ne todėl kad tariama krizė ar šiaip nesąmonių muziejus politikoje.
Jos nėra , nes nebemokame švesti, nebemokame tikėti stebuklais ir visiskai pamiršome , kad šeimos šventės gali būti ramios ir nenupliekstos spalvotų kičinių komercijos žibintų…. ar nors vienas gali pakelti ranką ir prisiekti , kad nepasidavė dovanų pirkimo, pakavimo ir namų , bei darbo stalo apkarstymo klaikiais ” Kalėdų diedais “, elniais raudonomis nosimis, vajuj. 
Visi daugiau ar mažiau sergame šia manija. O ką jau bekalbėti apie nuo lapkričio pirmos savaitės prasidėjusį pamišimą miestuose…. Visos vitrinos staigiai numetę į šoną ką tik praėjusių gedulo švenčių skraistę čiumpa dabintis spalvotomis girliandomis, kalėdiniais palinkėjimais ir nuolaidų gausa. Na argi tai ne pamišimas??? likus daugiau nei mėnesiui kišti žmonėms į akis Kalėdų iliuziją??? 
Ir galiausiai atėjus tikroms šventėms širdyje negimsta nė menkiausia džiaugsmo ir šventinės nuotaikos dalelė. O ar pamenat vaikystę? kai kalėdų eglutė į namus atkeliaudavo Kūčių dieną, kai su nekantrumu lauktas medelis būdavo puošiamas , o namai kvepėdavo mamos ruošiamais patiekalais…. viskas buvo kitaip…
Atrodytų, taip galėtų sakyti jau geroką amžių nugyvenęs žmogus, bet dėja… net aš , dar tik dvidešimtį metų nugyvenęs individas, jaučiu skirtumą. Labai gaila….
P.S. Šiais metais norėčiau šitokios dovanos. Iš anksto ačiū Kalėdų seneli.
aš tau padėkosiu 
Padėkosiu iš visos savo kvailai jaunatviškai nepastovios širdies. AČIŪ. o ar žinai už ką? Už tai, kad neleidi man išpuikti… už tai , kad leidi man tobulėti… už tai, jog kuri mane stiprią, atsparią ir savarankišką… už pamokas…. už ugdantį skausmą… už konfliktus ir pyktį… už mamos žodžius… už žmones ( tuos kurie manes nekenčia, tuos kurie nori manimi tikėti ir už tuos, kurie tampa ” proto balsu’… 
matyt vėl tas esminis egzistencijos ir norėjimo būti reikalas graužia tave… bet žinai ką? esi kvaila per visa pilvą jei manai , kad kažkam rūpi kas tau negerai! Esi kvaiša , jei tiki , kad viskas tiesiog bus taip, kaip norėtum, kad būtų. ATSIPEIKĖK tu pagaliau! 
sėdi dabar per dienas darbe ir ari taip , tarsi dabartinis tavo darbas turėtų kokios nors prasmės. Pripažink, kad neturi . kas svarbiausia , visiškai jokios. Nepyk, bet kuo toliau , tuo labiau beviltiška daraisi. Buvai keista, dabar ne tas žodis kokia nebesuprantama daraisi. O dar stebiesi kodėl normalūs žmonės taves bijo ir vengia…. ple ple ple….pasipūtusi kalė darboholikė esi. Gydykis , kol tai dar pagydoma. puolu dabar tave , nes nieks kitas nepasakys tau, kokia nevykėle tampi. Savotiškai gaila man tavęs…. savotiškai nekenčiu tavęs…. o kas keisčiausia…. bandau sugalvoti , kaip tau padėti… Pirmadienį… pažadėk man! PAŽADĖK !
nes jei pokyčio nepadarysi dabar, jo nepadarysi niekada. Atsistok prieš veidrodį ir įdėmiai pasižiūrėk į save. na į ką gi tu panaši???? storą karvę juk matai veidrodyje kvailai spoksančią į tave. Geriau dabar supyk taip ,kaip moki tik tu supykti ir sugriauk visą šitą. gana, juoda mano saule, gana…
jei daikto namie tenka ieskoti ilgiau nei gali sau leisti… jei krūvos popierių ant darbinio stalo virsta ir dar labiau paklaidina…. nervai neatlaiko…. stipriai neatlaiko…. delsta buvo per ilgai. gerokai per ilgai. tik štai nera aišku nuo ko pradėti dabar. 
Pradėsiu nuo rytojaus ir su keliais pažadais sau. Metas šį pokyti padaryti, nes dar turiu laiko pasikankinti jį priimdama ir visai adaptuotis dar bus galimybių. Dar kartelį ačiū Tau. Pats nežinodamas pasakai tai, kas priverčia veikti. Matyt, ne visada pavyksta mane įveikti darbiniame kiaute,todėl tu nutaikai progą, kai aš be to dalykiško kiauto. Ir tau pavyksta. Man tai nepatinka. .. ..
kosminiais greičiais bėgantis kasdieninis gyvenimas ir vis spartėjantis skubėjimas vien laiko taupymo sumetimais….Juk laikas visgi, itin slidus ir visiškai negražinamas reliatyvaus pasaulio elementas ir net didžiausiomis pastangomis jo egzistavimo įrodyti neįmanoma, taip pat ,kaip ir paneigti jo buvimą. Žmogui įžengus į sąmoningo gyvenimo tarpsnį laikas tampa vienu iš skausmingiausiai prarandamų dalykų, galiausiai matyt vien todėl, kad pakartoti akimirkų netenkam galimybių visam laikui… to praradimo ( kaip ir visų praradimų) skausmas pats išnyksta itin sunkiai ir nenoriai. o žmogus – skausmui nepakantus sutvėrimas ir to pasekoje visada ieškoma būdų numalšinti, ar bent sumažinti vienokio ar kitokio pobūdžio skausmus. Fiziniai negalavimai įveikiami vaistais, fizioterapija ar kiti gydymo metodai. emocinio pobūdžio skausmai įveikiami jau kur kas sunkiau ir sudėtingiau… psichologai ar kiti su žmogaus psichika dirbantys žmonės ne visada pajėgūs sumažinti susidariusią itin nemalonią įtampą individo smegenyse ,o drauge ir iš to kylančius fizinius negalavimus, elgesio pokyčius… Žmogus galiausiai pavargęs nuo savęs ir savo nuolatinio streso išeities ieško užsimiršime, nenatūraliame , cheminių medžiagų sukeltame smegenų neveiklume ir trumpose nenuovokumo akimirkose. Alkoholio ir tabako besaikio vartojimo problema žiauriai besistiebianti šiuolaikinio žmogaus gyvenime ima neregėtais tempais glemžtis aukas. streso ir sunkių situacijų, bei neregėtų tempų slegiamas ir vejamas jaunas žmogus klimpsta į liūną vien todėl , kad poilsio ir atsipalaidavimo poreikis nugali jo sveiko proto balsą. juk iš tiesų… dažnas mūsų įtariai žvelgia į darbingo amžiaus žmogų visiškai nevartojantį alkoholio ir nerūkanti… atrodo, kad yra visiškai nesuvokiama , kaip nuolatini stresą patiriantis žmogus gali atsipalaiduoti be papildomų smegenų migdytojų …tiesa, tokie žmonės tikra retenybė…šios problemos aktualumą realiai mes patys ir sukėlėme, nuolat skubėdami ir nerasdami būdų susidoroti su vis didėjančiu gyvenimo tempu ir vis dažnėjančiomis stresinėmis situacijomis… problema nebūtų tokia neįveikiama jei…. jei mes jaustume saiką…. o žinot kur čia man didžiausia problema? ogi… ogi tame, jog aš dirbu ten kur alkoholis prieš patekdamas į lentyną būtinai suvilgo mano ir dar keleto žmonių gomurius.. o tai pasitaiko kartas nuo karto.. ir kai imi suprasti, jog reikia vis daugiau ir daugiau, kad būtų vos vos linksma.. ir kad kasdien atsiranda poreikis… ir aš išsigastu… juk labai nekenčiu nevaldyti savęs ir situacijos…
