po restarto…
vėl galiu matyt, girdėt ir užuosti… kiek keistokai skamba, taip? tiesiog atgavau savo prarastus gebėjimus.. menininko regą, klausą ir uoslę… ir vėl pasaulis man kelia emocijas… nesvarbu geras ar blogas, bet emocijas… vėl pastebiu žmonių akis… ne tik jų spalvą, bet ir tai kas po ja… vėl užuodžiu šaltį, lietų ir nerimą žmonėse…. vėl girdžiu krintančio lapo šnaresį… negaliu patikėti, bet pasaulis vėl pilnas dalykų , kuriuos gera pastebėti..
Mergina mažais įkyriais spuogeliais išbertu veidu, labai liūdnų akių ir stipriai sutaršytais plaukais… ją aš susitikau gatvėje… visa jos visuma taip stipriai šaukėsi pagalbos, kad aš priėjau ir ištiesiau cigaretę… Nekalbėjom… tik žiūrėdamos viena į kitą surūkėm po cigaretę ir be žodžių nuėjom savo keliais… ta trumpa pauzė laike , kai žiūrėjau į ją leido mano juslėms labai daug sužinoti… ji kvepėjo cinamonu ir sudaužyta širdimi…tik jos akyse be liūdesio daugiau nebuvo nieko… patebėjau tai kai ištiesiau žiebtuvėli ir pridegdama jai cigaretę mačiau tik mažus liepsnos atspindžius jos akyse….
Stovėjau eilėje parduotuvėje ir už nugaros išgirdau balsą… kimų ir truputėli gergždžiantį… tik tembras ir intonacija bylojo , kad žmogus laimingas ar bent šią akimirką džiugus… neatsisukau, nes nenorėjau, kad vaizdas sugadintų garsą. Savotiškai džiugu žinoti, kad kažkam irgi džiugu.
ir tai tik dvi akimirkos dienoj, kurios pripildė mane emocijų… kiek vaizdų, garsų ir kvapų ir asociacijų dar “užčiuopiau” per dieną… iš tiesų tai.. turiu būt dėkinga tau… nes vėl pažadinai mano norą džiaugtis… tu žinoma nežinai kaip tai padarei, bet tau ir nereikia žinot… tau pakanka žinot , kad tai padarei…
net sapnuose atsirado spalva… viena, bet vistiek spalva…
