jap…

Tu paklausei iš kur pas mane tiek jėgų. Paklausei kodėl aš tokia…

o aš tik bakstelėjau pirštu į smilkinį ir nueidama tarstelėjau : – Jėga čia.  O atsakymas į antrą tavo klausimą ir liko neištartas. Kodėl aš tokia? Pasaulis toks , mielasis.

Kasdien lipu per save . kasdien darau dalykus , kuriems nebeturiu jėgų. Kasdien…

Ir tu to nematai. Gerai, nes tai tik mano mūšiai prieš mane pačią. Esu priversta padaryti  tai, kas neįmanoma.

Suklupusi aš stojuosi ir tyliai , bet užtikrintai kartoju:- AŠ GALIU!  ir einu tolyn.

Tu manęs negali pravirkdyti.. negali nuskriausti… tu manęs bijai.

Ir kas juokingiausia ne tu vienas toks.

Karts nuo karto pagaunu save situacijoje, kai nebebūnu moteris.. nebebūnu, nes negaliu būti.

keliuosi… virsmas vyksta… mano vikšro stadija užsitesė… jaučiu plyštantį apvalkalą.

tu tik luktelk….