o ar nors kartą gailėjaisi savo žingsnio… na kažkurio nekaltai ir naiviai padaryto sprendimo ir veiksmo? ar norėjai pasukti laiką ir viską padaryti kitaip??? šioje sakinio vietoje mano veidą iškreipia pašaipus šypsnys… O KAM?? kodėl turėčiau gailėtis?  kiekviena mano idėja ar poelgis yra tos akimirkos žavesys. niekada nesutikčiau kažko pakeisti, nes viskas kas buvo, buvo nuostabu. ir patylėkit apie pamokas, kitų klaidas ir visa šita beprasmį šlamštą. Aš noriu klysti, noriu nuolat ieškoti sprendimo ir jį, žinoma, rasti, nes visada toks yra.

Nesaugus sexas, netinkamas vaikinas, smulkus chuliganizmas ar tatuiruote ant nugaros… niekada nesigailėsiu šių ir dar milijono kvailysčių kurias padariau  ir dar padarysiu.  Galbūt esu per daug sudėtinga , o gal kaip tik labai paprasta, tačiau žinau tai, jog viso šito kelio pabaigoje aš galėsiu savo vaikams papasakoti, kokį fantastišką gyvenimą gyvenau ir versiu juos nugyventi savąjį dar fantastiškiau. Kvailystė? galbūt….

o Jūs pabandykit mane sulaikyti… jokia jėga šiame pasaulyje nesustabdys mano noro judėti…

Taip, pripažįstu, jog šią akimirką sustingau, stoviu viduryje kažkokios pelkės ir neturiu net žalio supratimo į kurią pusę ir kokiu būdu man keliauti.. bet net ir šioje iš pažiūros beviltiškoje situacijoje yra dalis džiugesio, nes aš giliai įkvėpsiu ir stačia galva nersiu į tą pelkę… ir net tas neegzistuojantis dievas nežino kur aš išbrisiu ir nusipurčiusi purvą keliausiu toliau.

va čia ir yra didžiausias skirtumas tarp depresijos ir egzistencinės krizės…

o aš tik bakstelėjau pirštu į smilkinį ir nueidama tarstelėjau : – Jėga čia.  O atsakymas į antrą tavo klausimą ir liko neištartas. Kodėl aš tokia? Pasaulis toks , mielasis.

Kasdien lipu per save . kasdien darau dalykus , kuriems nebeturiu jėgų. Kasdien…

Ir tu to nematai. Gerai, nes tai tik mano mūšiai prieš mane pačią. Esu priversta padaryti  tai, kas neįmanoma.

Suklupusi aš stojuosi ir tyliai , bet užtikrintai kartoju:- AŠ GALIU!  ir einu tolyn.

Tu manęs negali pravirkdyti.. negali nuskriausti… tu manęs bijai.

Ir kas juokingiausia ne tu vienas toks.

Karts nuo karto pagaunu save situacijoje, kai nebebūnu moteris.. nebebūnu, nes negaliu būti.

keliuosi… virsmas vyksta… mano vikšro stadija užsitesė… jaučiu plyštantį apvalkalą.

tu tik luktelk….

Džiaugsmas….

Black is the colour of my true love’s hair.
Her lips are like a rose so fair.
She’s got the sweetest face and the gentlest hands.
I love the ground where on she stands.

I love my love and well she knows.
I love the ground where on she goes.
And how I wish the day would come
when she and I can be as one.

Black is the colour of my true love’s hair.
Her lips are like a rose so fair.
She’s got the sweetest face and the gentlest hands.
I love the ground where on she stands.

I go to the Clyde and mourn and weep
satisfied I never will sleep.
I ‘ll write her a letter, just a few short lines
And suffer death ten thousand times.

Mergina mažais įkyriais spuogeliais išbertu veidu, labai liūdnų akių ir stipriai sutaršytais plaukais… ją aš susitikau gatvėje… visa jos visuma taip stipriai šaukėsi pagalbos, kad aš priėjau ir ištiesiau cigaretę… Nekalbėjom… tik žiūrėdamos viena į kitą surūkėm po cigaretę ir be žodžių nuėjom savo keliais… ta trumpa pauzė laike , kai žiūrėjau į ją leido mano juslėms labai daug sužinoti… ji kvepėjo cinamonu ir sudaužyta širdimi…tik jos akyse be liūdesio daugiau nebuvo nieko… patebėjau tai kai ištiesiau žiebtuvėli ir pridegdama jai cigaretę mačiau tik mažus liepsnos atspindžius jos akyse….

Stovėjau eilėje parduotuvėje ir už nugaros išgirdau balsą… kimų ir truputėli gergždžiantį… tik tembras ir intonacija bylojo , kad žmogus laimingas ar bent šią akimirką džiugus… neatsisukau, nes nenorėjau, kad vaizdas sugadintų garsą. Savotiškai džiugu žinoti, kad kažkam irgi džiugu.

ir tai tik dvi akimirkos dienoj, kurios pripildė mane emocijų… kiek vaizdų, garsų ir kvapų ir asociacijų dar „užčiuopiau“ per dieną… iš tiesų tai.. turiu būt dėkinga tau… nes vėl pažadinai mano norą džiaugtis… tu žinoma nežinai kaip tai padarei, bet tau ir nereikia žinot… tau pakanka žinot , kad tai padarei…

net sapnuose atsirado spalva… viena, bet vistiek spalva…

Ir tamsu… paprastai aš dievinu tamsą… tą tokį jos lengvumą ir paprastumą… o šiandien ji klampi tarsi kisielius… ir sunki… Gulint lovoje ir užmerkus akis atrodo tarsi gulėčiau viduryje gatvės… tamsios gatvės.. ir aplink zuitų automobiliai tik per plauką nekliudydami manęs…

Dabar norėtųsi įkišti ranką ir išsiimti tą plakantį minkštą ir šiltą daiktą… išsiimti ir pasidėti ten kur negirdėčiau jos plakimo ir jos šaukiamo vardo…Gal ji nurimtų ir vėl galėčiau ją įsidėti… nemanykit, kad bandau kažko išvengti … ar nebenoriu kažko… tik svarstau.. ką padaryti , kad viskas būtų paprasčiau ir geriau…

o dar tas galvos skausmas… na tas toks kai tarsi kala vinį į galvą… per akį…tai matyt mane reikia išrinkti dalimis ir palikti… na aš kaip konstruktorius, kuriame per daug dalių ir jo neina teisingai sudėti…

o ar žinot kaip kvepia pjaustoma mediena? tai toks tarsi saldus skrudinimo ir dar velniai žino kokių kvapų mišinys… jis malonus… ir stiprus… ir jis mane persekioja… aš jį užuodžiau gatvėje… praėjus moteriai.. šiaip keista.. ir ryte pabudusi jį užuodžiau , nors tikrai nieks ankstyvą rytą nepjovė medienos.

Matyt  tikrai negerai su galva man… niekada nešnekėdavau su mama apie meiles, liūdesį ar tai , kad man sunku… o netikėtai visu skausmu imu ir pasidalinu tik su ja…aš nesakau, kad mano tėvai blogi… jie nuostabūs, tik įtariu , kad ne toks vaikas jiems turėjo gimti… na matyt gandras sumaišė adresus…

Ple… aš nuotaikos žmogus… net posto nuotaika nepastovi…

dabar nėra emocijos… na tiksliau su tom emocijom labai juokinga… jų visada pilna mano esybė, bet tik viena kita, vos išreikšta išsprūsta lauk…

nalaikau savęs beviltiška, gal tik bespalve… tad kaip ir kiekvieną kartą aš pakilsiu… tik klausimas ar greit ir ar tokia pat kokia esu.

Idėjų aš neatsisakau ir norų neatsisakau… tik ieškau išeities… ir ją būtinai surasiu…

kaip aš jau tau sakiau… ginklų nesudedu, bet su malūnais nekovosiu.

Kartais vienas vienintelis žmogus pakeičia mane.. pakeičia taip, kad žiūriu į priekį ir regiu jį esantį šalia. Taip, esantį šalia .. nebutinai fiziškai… Jis šalia kaip mintis… kaip muzika… kaip troškimas… kaip stimulas gyventi…ir niekada nebepravirkti, nes jis tas, kuris vertas mano ašarų, bet niekada manęs nepravirkdytų…

Net elementarias sąvokas.. meilė… kančia… noras … ir kitka… suvokiu kiek kitaip.   Kančia… Juk ji graži… kančia žmoguje – lyg tyro ir gryno grožio etalonas..

Buvo akimirkų , kai stypsojau prieš veidrodį ir žvelgiau į savo kančią… pilkų akių gelmių raibuliai… kiekviena akimirka kančios neįkainojama… nes po jos žinai kodėl taip vertini…

Meilė… ji kitokia nei filmuose… ji kitokia nei knygose…  ji kaip piktas ežiukas… paklydęs rūke..

tai poreikis tikėti… poreikis norėti… tiesiog poreikis be kurio sunykčiau…  į tą paprastą frazę.. aš tave myliu … netelpa nei vienas dalykas kurį realiai noriu pasakyti… tik štai tiems dalykams išreikšti nėra tinkamų žodžių  … tdl ir kartoju… myliu… myliu…myliu…

kartais norėčiau žinoti ką galvoji… kad man nereiktų nuolat žvilgčioti į telefoną viliantis , kad pasakysi ką mąstai…

kartais tiesiog norėčiau, kad būtum netikras… įsivaizduojamas draugas.. kurį galėčiau kada panorėjusi pamatyti…

kartais sutikčiau sedėti viena  ant kalno ir laukti… kad tik tu būtum laimingas…

kartais vėl surandu džiaugsmo krislą geltonų lapų krūvoje… ir rudeninėje saulėje…

kartais man savęs gaila… o po to man pasidaro gaila kitų…

kartais…

kartais noriu užmušti visus nors kartą tave apkabinusius…..

Prašau užmuškite mane….

Kas juokingiausia… po beprotiško liūdesio, neigimo ir draskančios vidinės kančios protas lieka skaidrus, o kūnas neatlaiko… Po žudančios nemigos nakties suvoki realybe, bet kūną sukausto skausmas, temperatūra ir nepaaiškinami simptomai… Argi ne keista ???

Visiškai nelogiška… emocinis skausmas tampa fiziniu skausmu…

Na bet net ir tokiu atveju… nieks nekinta… jei noriu, tai noriu…. jei jaučiu , kad reikia vadinasi tikrai reikia…nesvarbu kiek man tai kainuos…

Mėnuo pateka ir vėl nusileidžia… pilnėja ir dyla… nenutrūkstamai…